Pasaulis pilnas žmonių

Augdamas pradedi kitaip vertinti žmones, kurie yra tavo gyvenime. Pasiekus trečią dešimtį iš tiesų pradedi suvokti ką reiškia šeima. Pasidaro visiškai nesvarbu kokia ji. Žmonės, kurie tave augino ir su kuriais augai tampa nepakeičiami. Draugai ir pažįstami darosi vis mažiau svarbūs. Džiaugiesi, kai atšaukia susitikimus, nes pradedi vertinti gulėjimą lovoje. Kai taip pasakai, viskas skamba tragiškai, tačiau šie pokyčiai atnešė daug ramybės. Žinai, kad žmonės, kurie tave pažįsta jau daugiau nei 10 metų niekur nedings. Mokyklos suolo draugę jau vadini seserimi, o studijų laikų draugai jau spėjo pamatyti tave sulinkusią virš klozeto dangčio. Išmoksti ramiai pasakyti: priimi mane tokią kokia esu arba keliauk iš kur išlindęs. Tai suteikia laisvę. Nebėra noro įtikti.

Tuo pačiu vis labiau supranti kokie įvairūs žmonės. Turiu pripažinti, kad kuo toliau, tuo mažiau turiu kantrybės. Močiutės, kurios sustoja vidury prekybos centro pasikalbėti visiškai išveda iš kantrybės. Kol jos baigs savo pokalbį aš jau būsiu jų amžiaus. Negi taip sunku pasitraukti į šoną ir leisti praeiti? O ką jau kalbėti kiek nervų suėda dėmesio reikalaujantys žmonės. Kiek daug ligų ir problemų jie turi. Kaip gaila, kad nėra jokios specializuotos institucijos, į kurią galėtum nueiti ir paprašyti pagalbos dėl skaudančios nugaros ar sutinusios akies. Nėra gaila padėti žmogui, kuriam iš tiesų reikia pagalbos, tačiau juokinga, kai problemos kyla kiekvieną dieną ir kai skiri mažiau dėmesio, jos darosi vis didesnės. 

Svarbiausia mokėti susigrąžinti jėgas ir apsaugoti save. Kartais geriausia nutraukti ryšius su tokiais žmonėmis, o kartais turi tiesiog nekreipti į juos dėmesio. Dienos pabaigoje mėgstu ramiai kelis kartus įkvėpti ir paleisti viską kas nutiko.